Vaikų tuštinimosi sutrikimai

Pasikalbėkime apie... kakučius

 

Kakutis – dalykas rimtas, nors gal pati tema labiau kelia šypseną, nei atrodo verta rimtų tyrinėjimų. Tačiau pabandykite apie tai pasakyti neseniai mažylio susilaukusiai mamai, kuri nerimauja, kad mažylis tuštinasi per dažnai arba nesituštino jau savaitę, arba tyrinėja kakučio spalvų įvairovę, vertina kiekį ir gleivių buvimą ar nebuvimą. Toks paprastas dalykas gali būti susijęs ir su labai rimtais sveikatos sutrikimais, todėl suprantama, kad į kakutį žiūrėti rimtai yra verta.

Šiame straipsnyje netyrinėsime to, kas susiję su fizine sveikata: apie tai daug galėtų papasakoti pediatrai, vaikų gastroenterologai, kai kuriais atvejais – ir vaikų chirurgai. Kakučio spalva, konsistencija, gleivių kiekis, tuštinimosi dažnis – pirmiausia šeimos gydytojo ar pediatro sritis, prireikus šis specialistas nukreips pas kitus.

 

Tuštinimosi psichologija

Tuštinimasis ir mokymasis naudotis puoduku, nors gal taip ir neatrodo, yra labai stipriai su psichologija susijusi sritis. Pasituštinimas – tai vaiko sugebėjimas pačiam „kažką sukurti“, kurį galima pamatyti ir įvertinti. Juk taip šaunu, kai lyg iš nieko kažką padarai! Mes, suaugusieji, su tuo susiduriame kiekvieną dieną, o štai mažyliui tai visiškai nauja patirtis, kurią jis išgyvena su džiaugsmu ir pasididžiavimu. Todėl nenustebkite, jei pasituštinęs vaikas ypatingai džiaugsis savo kakučiu ar norės su juo... pažaisti. Visai kaip mes, žavėdamiesi savo puikiai pavykusiu, pavyzdžiui, pyragu!

Tuštinimasis taip pat yra ir pirmoji proga vaikui parodyti, kad jis kažką gali kontroliuoti. Nes su valgymu būna visaip: kartais kūdikis lyg ir nėra alkanas, bet mama mano, kad verkia dėl noro valgyti, todėl pasiūlo krūtį. Arba atėjus tam skirtam laikui – buteliuką su pienu. Jau nekalbant apie primaitinimą, kai dažnai šaukštelis su tyre glaudžiamas prie lūpų, net jei mažylis visu veidu raukosi ar sukasi į šoną... Tuštinimosi suaugęs nesukontroliuos: net ir labai norėdami vaiko tuštintis niekaip nepriversime. Tad tuo metu, kai mažylis pradeda sąmoningai sėstis ant puoduko – atsiranda didžiulė erdvė išbandyti savo paties norus ir nenorus. Galiu pasituštinti į puoduką – ir už tai būti pagirtas, tėvai džiaugsis. Jei pasituštinsiu į kelnes – gali būti, kad mane išbars. Galiu pasižiūrėti, kas bus, jeigu pasėdėsiu ant puoduko ir nieko nepadarysiu, o „pakakosiu“ vėliau į kelnes. Arba galiu kurį laiką „nekakoti“, nes tiesiog nenoriu, yra daug įdomesnių dalykų... Žodžiu, daug galimybių, kurias visi vaikai daugiau ar mažiau išbando, kad pajustų, ką jie gali ir kaip į tai reaguos suaugusieji.

Tuštinimasis – taip pat ir ne tik suaugusiųjų kontrolės priemonė, bet ir savo vidinių procesų kontrolė. Jeigu pirmųjų amžiaus metų kūdikėlis labai aiškiai ir garsiai parodo, kad jam kažkas patinka arba nepatinka, tai dvimetukas jau gali savo emocijas truputį „pakaupti“ ir išleisti tada, kai jų „prisirinks“ daugiau. Panašiai kaip ir „kakutį“. Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo tas gebėjimas emocijas „pasaugoti“ ir ne iškart parodyti kitiems yra menkesnis, tačiau tai irgi yra tas įgūdis, kurio vaikas mokosi augdamas. Psichologiniu požiūriu mokymasis tuštintis yra stipriai susijęs ir su mokymusi kalbėti, godumu, šykštumu, kruopštumu, pedantiškumu, užsispyrimu – žodžiu, visomis tomis sritimis, kurias galima būtų apibūdinti žodžiais „užspausti“, „laikyti suspaudus“ arba „paleisti“.

 

Kada reikėtų mokyti vaiką naudotis puoduku?

Šiuo metu yra įvairių pažiūrų, kurios turi jas pagrindžiančių argumentų. Vienos mamos jau nuo pirmųjų savaičių moko mažiukus pasituštinti ar pasišlapinti ne į sauskelnes ar vystyklus, o į kokį tam tinkamą rakandą – tai vadinamoji „natūralioji higiena“. Kitos mamos sako, kad vaikas gali išmokti naudotis puoduku tada, kai ima savarankiškai sėdėti – tai yra, maždaug nuo 7 mėnesių. Reikėtų pastebėti, kad toks ankstyvas mokymasis šlapintis ar tuštintis į puoduką yra paremtas tik mamos kantrybe, gebėjimu „pagauti“ „sisiuką“ ar „kakutį“ bei vaiko sąlyginių refleksų suformavimu (pasituštinti ar pasišlapinti prabudus, nusirengus, kas 2-3 valandas ir panašiai), tačiau pirmųjų ir net antrųjų gyvenimo metų mažyliai dar negeba tuo pasirūpinti sąmoningai, tai yra, pajusti, kad nori šlapintis ar tuštintis ir tai padaryti tinkamoje vietoje, o jei tokios vietos nėra – kuriam laikui sulaikyti.

Sąmoningo tuštinimosi ir šlapinimosi galima tikėtis tada, kai mažylis sulaukia maždaug 2-3 m. amžiaus. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda save įvardyti pirmuoju asmeniu („Aš“): tai vienas iš neakivaizdžių požymių, kad jis jau yra pasiruošęs naudotis puoduku. Įdomu, kad ir neurologai patvirtina, jog šis amžius pratinti prie puoduko sąmoningam jo naudojimui yra tinkamiausias: pasak neurologų, apie 2,5-3 m. amžiaus galutinai subręsta ir pasidengia mielininiu dangalu nervų šakelės, inervuojančios tiesiąją žarną, todėl tik dabar galime tikėtis aiškaus ir sąmoningo šio veiksmo kontroliavimo.

Galima pastebėti, kad visi vaikai tam tikru savo gyvenimo etapu pereina „tualetinį laikotarpį“. Pastebima, kad 2,5-4,5 m. amžiaus vaikai (šiuo metu šis laikotarpis neretai nusitęsia ir toliau, į vyresnį amžių) ypač susidomi kakučiais ir visu tuo, kas susiję. Dažnai kakučio tema sukelia juoką, vaikai įdėmiai stebi, jeigu apie kakutį skaito (ar mato nupiešta) knygutėse ir filmukuose. Daug juokaujama apie užpakalius, tuštinimąsi, oro išleidimą – tėvus tai gali stebinti, tačiau iš tiesų laikoma, kad tai šiam amžiaus tarpsniui normalu.

 

Ką daryti, jeigu kas nors vyksta „ne taip“?

Tuštinimosi sutrikimai – tai ta sritis, kurioje susiduria medicina ir psichologija. Kai kuriais atvejais reikalinga šeimos gydytojo ir vaikų gastroenterologo pagalba, kai kuriais padės tik psichologas, o dažnai reikia ir somatinės, ir psichologinės, emocinės srities specialisto. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad geriau pirmiau kreiptis į šeimos gydytoją: paprastai psichologines priežastis įtariame tuomet, kai nenustatoma ar nepasitvirtina somatinės, kita vertus, somatines priežastis gali būti lengviau pašalinti, nei gilintis ir padėti vaikui emocinėje srityje. Pavyzdžiui, kartais prireikia peržiūrėti vaiko mitybą, raginti jį dažniau gerti vandens, valgyti daržovių, ir tuštinimasis susitvarko, o štai dirbti su tuo, kad sušvelnėtų vaiko griežti reikalavimai pačiam sau – sutikite, reikalauja daugiau laiko, nes čia mes bandome keisti vaiko charakterio bruožus, dauguma atvejų – ir santykį tarp tėvų ir vaiko bei tėvų nuostatas.

 

„Susuko pilvą“

Turbūt visi esame girdėję pasakymą: „Iš baimės susuko pilvą“, „Paleido vidurius prieš egzaminą“ ir panašiai. Iš tiesų nerimas dažnai sukelia tokį poveikį, kad ir pilvą ima spazmiškai skaudėti, ir pradedame dažniau, nei  norime, lakstyti į tualetą. Dažnai panašius simptomus galime matyti ir nesunkiai atpažinti (o kaipgi, juk patys tą esame patyrę!) ir savo vaikams: pavyzdžiui, kai išgirstame, kad vaikui skauda pilvą, nors jau laikas skubėti į darželį, „susuka vidurius“ ar pradeda pykinti prieš važiuojant į svečius pas gimines. Tampa pikta, norisi išbarti vaiką, lyg jis čia skųstųsi specialiai, kad nereikėtų eiti į darželį arba važiuoti ten, kur jis nelabai nori – tačiau išmintingiau būtų sureaguoti ramiai ir išgirsti vaiką, o ne pradėti svarstyti, ar jam tikrai negera, ar jis meluoja ir „manipuliuoja“ jumis. Pabandykite įvardyti jo jausmus: pavyzdžiui, kad gali būti liūdna atsisveikinti, liekant darželyje, gali būti baisu kažkur važiuoti, kur bus jam nepažįstamų žmonių. Pasakykite, kad suprantate vaiką, kad būsite kartu su juo (jeigu tai ne apie darželį ir tikrai būsite), galite pasiūlyti kelioms minutėms atsigulti ir švelniai paglostykite ir pamasažuokite jo pilvelį, duokite atsigerti vandens ar švelnios raminančios arbatos (pavyzdžiui, melisų) – ir galbūt nesunkiai pavyks šį nerimą sumažinti, tuo pačiu – ir „išvaryti“ pilvelio skausmus.

 

Priešinga bėda – vidurių užkietėjimas

Ne taip retai tenka susidurti ir su kita tuštinimosi bėda – tai yra, vidurių užkietėjimu. Kai vaikas kelias dienas atkakliai nesėda ant puoduko, o paskui vaikšto piktas, irzlus, susiėmęs rankomis pilvo apačią, bet pasiūlius „pasilengvinti“ sau gyvenimą – tik piktai atsikerta ir toliau priešinasi jūsų geram patarimui – tuomet kantrybės gali pritrūkti ir patiems ramiausiems tėvams. Ypač jeigu tai kartojasi nuolatos. Kartais nesunkiai galima prisiminti tokio „užsispaudimo“ priežastį, pavyzdžiui, kad ne taip seniai tuštinantis vaikui suskaudo, ir jis dabar paniškai bijo tokios pat patirties. Kartais priežastį rasti sunkiau. Juo labiau, kad, kaip jau kalbėjome, tam gali būti visa galybė psichologinių priežasčių, o jas „iškapstyti“ ne taip paprasta.

 

Išmatų nelaikymas

Tai dar viena tuštinimosi sutrikimų grupė, kuri paprastai tėvams sukelia pačią didžiausią įtampą. Nebūtinai išmatų nelaikymas reiškia, kad vaikas ima ir pasituština į kelnes; ne, išmatų nelaikymu vadinsime ir tokią situaciją, kai vaikas vis „nespėja“ nueiti į tualetą ir dėl to jo kelnaitės nuolat pateptos išmatomis (nors pasirūpinti savo higiena po tuštinimosi jis jau gerai išmokęs ir tualetinio popieriaus jam nepristinga).

Apie išmatų nelaikymą kaip sutrikimą vaikų psichiatrijos vadovėliai siūlo galvoti tuomet, kai vaikas jau yra sulaukęs 4 ar daugiau metų. Išmatų nelaikymas gali pasireikšti kartu su vidurių užkietėjimu, o gali būti ir taip, kad išmatos – normalios konsistencijos.

Dažnai atrodo, kad vaikas taip elgiasi dėl to, kad yra nerūpestingas, pavyzdžiui, užsižaidžia ir „pamiršta“ laiku nueiti pasituštinti, arba „specialiai“ nori sutepti savo drabužius, kad suaugusiesiems būtų daugiau darbo skalbiant... Kartais gali atrodyti, kad vaikas bijo klozeto ar tualeto, pavyzdžiui, darželyje ar svečiuose, ir todėl labiau linkęs tuštintis į kelnes. Vis dėlto jeigu toks įvykis nutiko daugiau nei kartą, reikėtų atkreipti dėmesį ir pagalvoti, kuo būtų galima padėti vaikui.

 

 

“Namų darbai”, pries kreipiantis pagalbos dėl vaiko tuštinimosi problemų

Prieš kreipdamiesi į specialistą dėl vaiko tuštinimosi sutrikimų, atkreipkite dėmesį į žemiau išvardytas sritis. Galbūt šie klausimai Jums taps puikiu sufleriu, kur ieškoti sutrikimo priežasties, o gal jie bent parodys kryptį, į kurį specialistą kreiptis – šeimos gydytoją ar psichologą:

  • Pirmiausia – kada atsirado tuštinimosi sutrikimas? Kas tuo metu (ar šiek tiek prieš sutrinkant tuštinimuisi) pasikeitė vaiko gyvenime – tiek vertinant jo valgymo įpročius, tiek pačius įvairiausius kitokius įvykius (pavyzdžiui, šeima persikraustė į naują būstą, grįžo užsienyje dirbęs tėtis, sunkia liga susirgo močiutė, iš darželio išėjo vaiko mylima auklėtoja ir t.t.)?

  • Ar pasikeitė vaiko maitinimosi ritmas, jo valgomi patiekalai, produktai? Gal vaikas pradėjo lankyti darželį arba pakeitė ugdymo įstaigą, ir dabar valgo kitu metu ir kitokius patiekalus, nei buvo įpratęs?

  • Ar vaikas alergiškas kuriems nors maisto produktams? Galbūt pastebite, kad vaikas ima tuštintis skystai ar, priešingai, užkietėja viduriai, atsiranda pilvo skausmų suvalgius tam tikrų produktų (ypač dažnas „kaltininkas“ – pieno produktai)? Ar buvo atlikti tyrimai dėl alergijos, kokie jų rezultatai?

  • Ar vaikas išrankus maistui? Ko nevalgo, kaip jūs tai sprendžiate (pavyzdžiui, vis tiek liepiate valgyti nemėgstamus produktus, keičiate juos kitais, bandote įtraukti nemėgstamus produktus į vaiko maisto racioną, slėpdami juos kituose patiekaluose ir pan.)?

  • Ar vaikas geria pakankamai vandens, valgo daržovių, vaisių? Ar valgo daug miltinių patiekalų (ypač bandelių)? Labai naudinga kurį laiką, pavyzdžiui, savaitę, užsirašinėti, kiek vaikas išgeria vandens ir kokį maistą valgo: kartais atrodo, kad mityboje nieko keisti nereikia, tačiau užfiksavus raštu paaiškėja, kad šį tą būtų galima koreguoti. Arba bent jau užrašus parodyti gydytojui, kuris įvertintų, ar maisto racionas tinkamas.

  • Ar yra aktyvus, judrus, ar laiką labiau mėgsta leisti pasyviai, žaisdamas ramius žaidimus?

Net jeigu vaiko tuštinimosi sutrikimai yra psichologinės kilmės, taisyklingas maitinimasis, pakankamas judrumas tikrai padės jam geriau jaustis. Ir priešingai – kartais nustatomos tam tikros lėtinės ligos, kurioms esant vidurių užkietėjimas gali būti nuolatinis vaiko palydovas. Apie tai, kaip tokiu atveju reikėtų maitintis ir kokio gyvenimo būdo laikytis, geriausiai patars vaiko gydytojas, tačiau psichologinė pagalba jam bus taip pat labai naudinga.

 

 

Kuo dar galėtumėte padėti savo vaikui?

Pradėkime nuo to, kad, jeigu vaikas galėtų, tai jis pats greičiausiai tokio sutrikimo nesirinktų. Nes ir jam nėra taip jau malonu vaikščioti skaudančiu pilvu ar suteptais drabužiais, skleisti nemalonų kvapą ir dar gauti barti nuo suaugusiųjų... Labai svarbu, kad nekaltintumėte vaiko ir nesistengtumėte jam sukelti graužaties, nes greičiausiai jis ir taip išgyvena dėl to, kas vyksta. Tikrai nėra lengva tėvams tvarkytis su periodiškai piktu, bet vis tiek atsisakančiu tuštintis vaiku ar vis suteptais drabužiais, tačiau, jeigu ir jaučiatės pikti, geriau stenkitės apie tai pasikalbėti su specialistu, užuot barę vaiką. Bent jau dėl to, kad moksliniai įrodymai teigia, jog barimas nėra veiksmingas būdas tuštinimosi sutrikimų sprendimui.

Taigi pats pirmas ir bene svarbiausias patarimas – stenkitės išlikti ramūs ir kantrūs. Pasistenkite, kad vaikas turėtų švarių apatinių drabužių, kuriais galėtų pakeisti susitepusius. Su didesniu vaiku galima tartis, kad susitepus drabužėliams jis juos padės į sutartą vietą (skalbinių krepšį ar skalbyklę) ir pats susiras ir apsivilks švarius. Patariama, kad tuštinimosi sutrikimai liktų tik paties vaiko rūpesčiu, Jūs į tai nesikištumėte: nei bartumėte, nei girtumėte, geriausia – kad atsitrauktumėte. Būna, kad, tėvams pasitraukus ir palikus vaiką patį tuo rūpintis, išmatų nelaikymas sėkmingai susitvarko be papildomų pastangų.

Pasiūlykite vaikui sėstis ant klozeto tuštintis 3 kartus per dieną, pavalgius – po valgymo tuštinimosi refleksai yra aktyviausi. Vaikas turėtų pasėdėti ant klozeto 5-10 minučių (galima padėti smėlio laikroduką ar įjungti šiam laikui žadintuvą), tačiau jeigu per šį laiką nepasituštins ir nepasišlapins – nieko tokio. Pasirūpinkite, kad vaikas sėdėtų atsipalaidavęs: tam reikėtų pasirūpinti, kad kojos būtų atremtos į grindis, o jei grindų nepasiekia – duoti vaikui „laiptelį“ kojoms. Šis „tualeto laikas“ turėtų būti pozityvus, todėl galima leisti vartyti knygeles, piešti, žaisti telefonu ir panašiai. Naudinga būtų į kalendorių (lentelę) pažymėti kiekvieną iš tokių „pasėdėjimų“, taip pat užfiksuojant, ar pavyko pasituštinti ar pasišlapinti. Kad vaikas būtų labiau motyvuotas – galima jį pagirti ir paskatinti mažais apdovanojimais (kad ir priklijuojant gražų lipduką į šį kalendorių) už sėkmes. Ir jokių bausmių ar kritikos!

Na ir dar – galite pabandyti pamąstyti apie tai, kas iš psichologinės pusės galėtų turėti įtakos vaiko tuštinimosi „reikalams“. Ne viską pavyks „atkapstyti“ ir patiems suprasti, dažnai tam prireikia specialisto, kuris pamatytų vaizdą iš šono ir įvertintų jį profesionaliu žvilgsniu, tačiau galbūt turėsite aiškesnes gaires, kaip galėtumėte dirbti su vaiku ir (svarbausia!) su savimi.

 

     1. Ko vaikas šiuo metu ilgisi? Ar yra koks nors žmogus vaiko gyvenime, kurį vaikas galbūt bando „išlaikyti“ savyje?

Prisimenate, ką aptarėme anksčiau: tuštindamiesi mes mokomės kontroliuoti (sulaikyti arba paleisti) mūsų viduje vykstančius procesus - tiek kūne, tiek ir emociškai. „Kakučiai“ gali būti žmonių, idėjų, emocijų, įspūdžių simbolis: dalykų, kuriuos vaikas „praryja“, virškina, dalį jų pasisavina, kas jam nereikalinga – paleidžia, tai yra, „iškakoja“. Kartais vaikai nėra pasiruošę paleisti – pavyzdžiui, mamą ar tėtį, kurie po skyrybų gyvena atskirai. Tai gali būti ir mylimi seneliai, auklė, darželio auklėtoja ar draugai.

Kai žinome ir jaučiame, kad spėsime „pasikrauti“ ir užsipildyti, o vėliau dar galėsime prie šio emocijų šaltinio sugrįžti - tada mums atsitraukti ir palikti jį lengviau. Tai reiškia, kad lengviau atsiskirti nuo žmogaus, su kuriuo yra numatyti susitikimai ir ateityje. Puiku, jeigu vaikas su jam svarbiais žmonėmis galėtų matytis kad ir nedažnai, bet reguliariai, planuojamai ir prognozuojamai, kad galėtų jiems paskambinti ir pasikalbėti, kai pasiilgs.

Atkreipkite vaiko dėmesį į tai, kad mes negalime pasisavinti žmogaus ir visą laiką jį laikyti prie savęs, bet galime išlaikyti su juo ryšį net ir tada, kai jo nematome. Šį žmogų gali simbolizuoti jo nuotraukos, dovanėlės, atsiųstos žinutės – visa tai, ką galime turėti nesimatydami, kas mums jį primins.

 

     2. Ar vaikas nebijo paleisti tėvų? Ar nebuvo neseniai šeimoje išgyventa netektis ir gedėjimas, įskaitant ir šeimos narius, ir augintinius, prie kurių vaikai stipriai prisiriša?

Augintinio netektis neretai nuvertinama, lyg gyvūnas nebūtų tiek svarbus, kaip žmonės, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad vaikams augintinis yra toks pat šeimos narys, kaip ir kiti. Lygiai taip pat reikėtų turėti galvoje, kad suaugusiesiems galbūt neatrodo reikšminga vaiko močiutės/senelio ar tolimesnio giminaičio netektis, tačiau vaikas gali būti stipriai prisirišęs, ypač jei jam teko su juo ar ja leisti daug laiko, jautė, kad šis žmogus jį supranta ir panašiai.

Išgyvenant netektį labai svarbu vaikui leisti išbūti su savo emocijomis, nesakyti jam, kad neliūdėtų, neskatinti kuo greičiau pamiršti netektį – priešingai, svarbu kalbėtis su vaiku apie netektą žmogų ar augintinį, būti šalia, kai vaikas liūdi, kartu žiūrėti nuotraukas ir panašiai.

 

     3. Kaip dažnai vaikas girdi žodžius: „Tu turi išmokti susivaldyti!“ (o dar griežčiau – „Tu neturi teisės rodyti savo nepasitenkinimo/pykčio“, „Dideli vaikai neverkia“)? Ar vaiką supantys suaugusieji rodo savo emocijas?

Jeigu tėvai yra griežti, direktyvūs, jeigu jiems patiems labai svarbu išlaikyti kontrolę (įskaitant jausmų kontrolę), jeigu ši kontrolė yra per stipri vaiko amžiui ir charakteriui – tai gali pasireikšti per kūno simptomus. Tuomet labai svarbu, kad suaugusieji stebėtų save, atkreiptų dėmesį, ar vaikui tai, ką suaugęs gali pritaikyti sau, nėra per sunku, kitaip tariant – svarbu surasti pusiausvyrą tarp savo reikalavimų ir vaiko galimybių.

Vaikams turime leisti jausti visas emocijas. Tiek berniukai, tiek mergaitės turi teisę verkti, liūdėti ir pykti: visos emocijos svarbios, nes jų dėka mes esame gyvi ir turime ryšį su aplinka, realybe. Negalima atsiriboti nuo emocijų, „uždaryti“ jų. Kitas klausimas – kaip emocijas išreiškiame, nes elgesį galime ir turime išmokti „pasirinkti“.

Kartais vaiko aplinkoje esantys suaugusieji gali būti ypač emocingi ir turintys emocijų valdymo sunkumų. Vaiką tokios stiprios emocijos, ypač greita jų kaita, gali labai varginti, ir tada vaikas gali pradėti taikyti kitą strategiją: „Aš toks nenoriu būti. Aš savo emocijas sulaikysiu“. Ir, kaip jau ir kalbėjome, emocijų sulaikymas gali pasireikšti ir tuštinimosi kontroliavimu.

 

     4. Ar Jūs patys esate švaruoliai, kurie bodisi natūraliomis kūno funkcijomis, įskaitant ir tuštinimąsi?

Ar dažnai vaikas iš Jūsų girdi: „Fu, kaip šlykštu/nemalonu!“ Gal ir dabar Jums nėra lengva skaityti šį tekstą apie kakučius? Vaikui tai, kas iš jo „išeina“ – tai jo kūno dalis, jo tęsinys. Jeigu vaikas pastebėjo, kad Jums nemalonu matyti/jausti natūralius fiziologinius reiškinius – jis gali stengtis juos sulaikyti, stengtis netapti „kakučiu“, kuris yra toks „fu“, tėčiui ar mamai negražus ir nemalonus. Todėl labai svarbu su vaiku kalbėtis apie tai, kad jis, jo kūnas, kūno funkcijos ir visa tai, kas iš jo išeina – tai yra gerai, teisinga ir gražu.

 

     5. Kiek Jūs reikalaujate iš savęs ir aplinkinių tobulumo?

Vaikas visada stengiasi atitikti jam svarbių žmonių – tai yra, pirmiausia savo tėvų – lūkesčius. Ir jis tai gali daryti nelogiškai ir keistai – mat mūsų psichika nėra logiška. Jeigu vaikui, stebinčiam savo tėvus, kažkaip susikurs vaizdas, kad idealūs žmonės niekada neklysta, visada viską daro teisingai, „kakoja“ vienaragiais, vaivorykštėmis ir drugeliais ir neturi nei mažiausio šešėlio – tai gali sukelti didelę vaiko įtampą, nes natūralu, kad jis klaidų daro ir darys. O įtampa kelia ir vidurių užkietėjimą.

Labai svarbu, jog vaikas matytų, kad klysta ir idealūs žmonės, tai yra, jo tėvai. Suprantama, kad turite parodyti vaikui, kas yra teisinga ir kaip derėtų elgtis bei gyventi, bet bent jau papasakokite jam apie tai, kad ir Jūs klystate, ir parodykite, kaip iš klaidų pasimokote ir kaip jas ištaisote.

 

     6. Ar vaikas saugiai jaučiasi toje vietoje, kur šiuo metu yra?

Tiek vaikai, tiek mes, suaugusieji, „palikti“ dalį savęs galime tik ten, kur jaučiamės saugiai. Jeigu vaikas vengia tuštintis - labai svarbu suprasti, kas kelia vaiko nerimą ir ką tame galite pakeisti. Jei vaikas nesituština darželyje arba mokykloje – pabandykite įvertinti, ar jis ten jaučiasi pritapęs, ar turi draugų, ar auklėtojos arba mokytojai nėra pernelyg griežti. Jeigu vaikas vengia tuštintis namie – ar gerai sutaria tėvai, dėl kokių nors priežasčių nėra didelės įtampos (artimųjų ligos, tėvų problemos darbe ir t.t.).

 

     7. Ar vaikas turi galimybę pasakyti „Čia mano“ ir nesidalinti, neatiduoti broliui ar sesei savo žaisliukų ar kitų daiktų?

Dažniausiai suaugusieji moko, kad reikia dalintis savo daiktais su broliais ar sesėmis, tačiau svarbu ir tai, kad kiekvienam mūsų būtina turėti kažką savo privataus ir turėti teisę tai, kas brangiausia, pasilikti vien sau ir kitam neduoti (pavyzdžiui, meškiuką, kurį vaikas visur su savimi nešiojasi, eina miegoti apsikabinęs ir t.t. – pagarbu būtų leisti jam šiuo meškiuku su kitais nesidalinti, nebent pats vaikas to norėtų).

Jeigu vaikas neturi jausmo, kad jis gali kažką „išlaikyti“ vien tik sau savo išoriniame pasaulyje – tada tai pradės daryti „vidiniame“, tai yra, pradės sulaikinėti išmatas.

Pradėkite nuo to, kad kartu su vaiku aptarkite, ką iš jo žaislų ar daiktų galima duoti kitiems, o ką palikti kaip paties vaiko neliečiamybę ir tai gerbkite. Mokykitės „paleisti“: pavyzdžiui, leiskite aitvarus, pūskite muilo burbulus, leiskite į upę laivelius.

 

     8. Ar vaikas mėgsta piešti, lipdyti, ar dainuoja? Ar daug kalba?

Tuštinimosi tema yra stipriai susijusi su leidimu sau kurti ir su kalbos tema. Kuo Jūs galite padėti vaikui: kartu dainuokite, pieškite delnais ir pirštais, žaiskite su kinetiniu smėliu, lipdykite iš molio/plastelino/tešlos (ypač dešreles – „kakučius“), mokykite vaiką įvairių greitakalbių, žaisdami lįskite per įvairius tunelius. Įtraukite užsiėmimus, kurie smagūs, bet nešvarūs, pavyzdžiui, eikite po lietaus taškytis balose ir purvyne, jeigu turite daržą – kvieskite vaiką kartu ravėti ar sodinti, trumpai tariant – užsiimti žemės darbais.

 

     9. Ar dažnai vaikas girdi, kad reikia taupyti, „pasispausti“?

Nors gali atrodyti, kad vaikas dar negali suprasti, ką Jūs kalbate apie šeimos finansus, tačiau juo labiau tai gali gąsdinti, o kai vaikai nesupranta ir išsigąsta – jie dažnai prisigalvoja visko daugiau ir blogiau, nei yra iš tikrųjų. Savo nerimą dėl šeimos finansinės situacijos geriau aptarkite tik tarp suaugusiųjų, o vaikui svarbu žinoti, kad tėvai valdo situaciją ir žino, kaip tinkamai paskirstyti savo pinigus.

 

     10. Ar yra sričių, kurioms vaikas gali daryti įtaką, pajusti savo galią ir valdžią?

Nes vidurių užkietėjimas – tai ir galios, asmeninės jėgos tema. Taisykles ir ribas šeimoje suaugusieji gali ir turi nustatyti, tačiau labai svarbu, kad vaikai galėtų pasirinkti tai, kas jiems galima: pavyzdžiui, kokios spalvos kojines šiandien mausis, ar pirma valysis dantis, o tada rengsis pižamą, ar atvirkščiai. Paskelbkite „laimingą valandą“, kai ne tėvai, o vaikai sugalvos, ką veiksite, nustatys taisykles: gali būti, kad visi smagiai kartu praleisite laiką.  

Turbūt pastebėjote, kad ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems sutrinka tuštinimasis, kai patenka į ligoninę ar išvyksta į kelionę – kai tampa sunkiau kontroliuoti esamą situaciją, o labiau tenka prie jos prisitaikyti. Galite palengvinti vaiko būseną, pasiūlydami jam žaisti jo norimą žaidimą pagal jo sugalvotas taisykles; pasirinkti, ką norės veikti po nemalonios medicininės procedūros.

 

Kaip matote, „kakutis“ – ne toks paprastas reikalas, ir už „paprasto“ atsisakymo tuštintis gali slypėti daugybė įvairiausių priežasčių. Ramybės, kantrybės ir taiklių įžvalgų, bandant susigaudyti, kas vyksta su Jūsų vaiku!

Heading 1

  • Facebook
  • Instagram

©2021 Dalia Mickevičiūtė. Proudly created with Wix.com
Design by Elzė & Ieva Švedaitės