Ar galima pakeisti kitą?

Įsimylėjimas – ta paslaptinga trauka, kurios dėka kitame žmoguje žavi viskas: ir tai, kas mums pažįstama (“Jis toks panašus į mane”), ir tai, kas skirtinga (“Juk sako, kad priešybės traukia viena kitą”), ir netgi tai, kas keista ir nelabai suprantama (“Ji tokia paslaptinga…”). Deja, ateina laikas, kai imame kritikuoti ir netgi reikalauti: “Atsižadėk to” ar “Geriau pasimokyk ano”… Kažin, ar to reikia mūsų antrosios pusės tobulėjimui, ar mūsų pačių patogumui?..

Neretai būna, kad jau draugystės pradžioje vienas iš įsimylėjėlių galvoja, kad sugebės pakeisti kitą. Atrodo, jis ne šiaip toks tylus ir nekalbus, tiesiog nebuvo galimybių atsiskleisti, bet su manim tikrai bus kitaip, išmoks bendrauti ir taps kompanijų siela… Po kurio laiko pasipila priekaištai: “Kodėl tu mane apgavai, nesakei, kad tu iš tikrųjų esi toks?” Deja, tiesa visada buvo akivaizdi, tik... jos tiesiog nenorėjome matyti.

 

Noras kontroliuoti

 

Nebūtinai noras pakeisti kitą yra sąmoningas. Taip, būna situacijų, kai patys aiškiai suvokiame, kokius santykius ir su kuo kuriame. Turbūt esate matę pavyzdžių, kai pasiaukojančios moterys savo gyvenimą paskiria geriantiems vyrams, rūpinasi jais, tvarko buitį ir iš paskutiniųjų stengiasi juos “ištempti” į geresnį, “normalų” gyvenimą. Arba kaip atsidavusi žmona vis primena vyrui, kad apsirengtų švarius marškinius, lygina jo drabužius, svečiuose pabaksnoja į šoną, kad mandagiai elgtųsi ir nebūtų toks “kaimietis”, koks jis iš tiesų yra... Taigi tai atvejai, kai būsimos nuotakos žino, kam ryžtasi ir su kuo kuria šeimą, kai jos pačios nusprendžia, kad savo gyvenimą skirs vyro “išgelbėjimui”, jo “karjeros kūrimui” ir panašiai (čia nekalbama apie tai, kai vyro alkoholizmas paaiškėja tik po vestuvių). Tačiau dažniausiai kitą pakeisti norime net patys apie tai nesuprasdami. Tai, kad draugas ar draugė atsižvelgs į mūsų pageidavimus – tikrių tikriausias jausmų įrodymas, aiškus parodymas to, kad esame jam ar jai svarbūs mes patys ir mūsų gyvenimas, norai ir jausmai. Vis dėlto tai labai kvepia... noru kontroliuoti. Abiejų partnerių ar sutuoktinių pastangos prisitaikyti vienas prie kito ir padaryti, kas įmanoma, kad gyvenimas kartu abiems būtų malonesnis, ir noras pakeisti kitą yra ne tas pats. Kai bandome savo antrąją pusę pritaikyti prie savęs, tuo lyg parodome, kad mūsų norai poroje yra reikšmingesni, o jis ar ji tegali daryti tai, kas mums reikalinga.

 

Vyrai ir moterys

Įdomu, kad vyrai ir moterys skirtingai trokšta modeliuoti savo partnerį ar sutuoktinį pagal savo įsivaizdavimą (ne veltui aukščiau pateikti pavyzdžiai buvo apie moteris...). Moterys porą suvokia kaip erdvę, kurią reikia nuolat tobulinti. Jos daugiau supranta, jog santykiai nuolat kinta, todėl jie gali labai lengvai ir labai greitai suirti. Vyrai porą įsivaizduoja kaip ramią vietą, kur nėra jokio tikslo kariauti ir užkariauti. Jiems būtina patikėti, kad čia viešpatauja taika ir sutarimas, ir iš čia galima geriau kovoti su išoriniu pasauliu.

 

Nesikeisti pačiam

 

Partneris ar sutuoktinis – tai mūsų pačių veidrodis. Draugystės pradžioje esame įsimylėję ir idealizuojame savo mylimąjį, taigi veidrodyje matome teigiamą ir žavų atvaizdą. Laikui bėgant imame žvelgti vis kritiškiau, tad save matome irgi ne taip gražiai. Vyras, sakantis žmonai: “Baik tu pagaliau burbėti”, jai atspindi atvaizdą, kad ji yra vaidinga ir konfliktiška moteriškė. Ji, žinoma, jaučiasi įskaudinta, todėl jam sugrąžina atsakomybę už konfliktą: “Jei tu būtum malonesnis, ir aš mažiau burbėčiau”. Tačiau tai nebūtinai yra tiesa! Ši burbeklė pasirinko tokį vyrą, kuris jai leidžia ir toliau burbėti. Dar daugiau: jis ją būtent už tai ir myli! Įsimylėjimo pradžioje ji, žinoma, burbėjo kur kas mažiau, nes jai buvo svarbu patikti ir sužavėti išrinktąjį, tačiau jau tada ji burbėjo. O jis manė, kad ji yra atvira ir nuoširdi, nemanipuliuojanti... Viskas, kas atsiskleidžia vėliau, jau pačioje bendravimo pradžioje yra, tik gal nedidelėje užuomazgoje. Pasikeičia tik žvilgsnis į veidrodį, o ne atpindimas atvaizdas.

 

Tai, ką galime pakeisti

Galbūt neesminius dalykus

Kitas žmogus – tai ne lengvai minkoma tešla, iš kurios galėtume daryti ką panorėję. Galime paprašyti, kad partneris ar sutuoktinis pakeistų elgesį, kuris mus skaudina, ar įpročius, kurie erzina, tačiau svarbu tai daryti prašant, o ne reikalaujant. Pavyzdžiui, jei vyras kiekvieną penktadienį vakare eina su draugais žaisti krepšinio, o žmona tuo metu jaučiasi be galo vieniša, ji galėtų paprašyti, kad, pavyzdžiui, kartą per mėnesį vyras praleistų vakarą su ja. Kalbėtis – tai ne kritikuoti ir ne smerkti. Tai prašyti, švelniai ir be agresijos.

 

Niekada – esminius

Jei norime pakeisti kitą – būkime švelnūs ir malonūs, pasirūpinkime partneriu ir atsižvelkime į jo norus. Meilė išties daro stebuklus, ir kai žmones jungia meilės ryšys, silpnėja jų gynybos sistemos ir išsilaisvina bei keičiasi skausminga gyvenimo patirtis. Kai norime kitą pakeisti – vėl imama nuo to gintis, ir žmogus tolsta, bendravimas tampa atšiauresnis.

 

O jeigu pradėtume nuo savęs?

 

Išklausyti partnerį ar sutuoktinį

Kai bendrauja du žmonės (net ne tiek svarbu, ar jie yra mylimieji, ar tiesiog draugai, bendradarbiai ar šeimos nariai), iš jų pasąmonių iškyla tai, ką jie nešiojasi iš ankstesnių savo gyvenimo patirčių. Tai leidžia pakartoti gerai žinomus, tačiau ne visada malonius scenarijus. Būtent todėl kartais audringai sureaguojame į, rodos, visai nekaltus dalykus. Jei ilgą laiką gyvenome vieni ir branginome savo laisvę, galime visai nenudžiugti dėl partnerio pasiūlymo įsipareigoti vienas kitam, nes tai reikštų per daug didelį priartėjimą, kuriame sunku išbūti. O jeigu mums svarbu priklausyti kitam žmogui – negalime suprasti, kodėl antrai pusei reikia pabūti vienam ar vienai, kodėl jis ar ji nori atsitraukti, nes mums atrodo, kad tik visą laiką leidžiant kartu galima gerai jaustis. Taigi pabandykime ne tik galvoti apie tai, ko norime patys, bet ir suprasti, ko norėtų iš mūsų draugas ar sutuoktinis. Kartais gyvenimo patirtis gali būti be galo skirtinga, ir nepaklausę nesužinotume, kas dedasi kito žmogaus galvoje ir širdyje.

 

Suprasti, kas skirtinga

Galbūt jūs mėgstate susitikinėti su draugais ir dalyvauti triukšminguose vakarėliuose, o jūsų draugas – drybsoti prie televizoriaus. Arba jums patinka meno parodos, o vyrui svarbiau pažvejoti gamtoje su draugais... Jei bandysite pritempti jo gyvenimo būdą prie savo – abu pražūsite konfliktuose. Tačiau ar tik ne todėl pamilote tokį skirtingą nuo savęs žmogų, kad jus patraukė jo rimtumas ir tylumas arba, priešingai, gebėjimas būti kompanijos siela? Jei esate brandi asmenybė, jums neturėtų būti reikalingas žmogus tik tam, kad už jus kažką padarytų ir visada šalia būtų, kaip tai vaikystėje darė mama. Kiekvienas yra atsakingas už savo paties laimę. Žinoma, tai nereiškia, kad visada viską turite daryti atskirai: nieko blogo nėra tame, kad kartais net ir be didelio noro kartu pažiūrėsite televizorių arba nueisite į vakarėlį. Tačiau svarbiau esmė: ar jums būtina, kad jūsų antroji pusė mėgtų viską tą patį, ką ir jūs, ir visą laiką eitų ten pat, kur ir jūs?

 

Pabaigai

Jei partneris ar sutuoktinis negali kažko duoti – ieškokite kitur, užuot jį ar ją keitę. O jei pernelyg stipriai norite pakeisti savo antrąją pusę – tai gali būti ženklas, kad iš tiesų reikėtų... pakeisti pačią antrąją pusę.