Bendravimas su uošviais: ar būtina? Kiek? Kaip?
Ar anūkams būtini seneliai?

“Turiu du vaikus: dukrai dveji metukai, sūnui – ketveri. Kiek galėjau, auginau vaikus pati, taip pat ateina padėti mano mama. Anytos pagalbos, nors ji gyvena čia pat, aš nenoriu. Ji labai nori padėti, myli vaikus, bet aš pasitikiu tik savo mama, o su anyta išvis nebendrauju. Ir mano vyras, jos sūnus, su savo tėvais nesusitinka. Vaikams apie tuos senelius nieko nekalbam ir jie apie juos nieko nežino. (...)
Kad ką bloga apie anytą reikėtų pasakyti – nežinau.
Tačiau kartais pagalvoju: kažin, kaip jaučiasi vyro tėvai, nematydami anūkų, sūnaus? Ką reikės pasakyti, kai vaikai paklaus, kur yra tėčio tėveliai? Jau dabar jie tarpusavyje apie tai kalba, nors mūsų dar nieko neklausia.
Kaip jūs manote, ar vaikams būtini abeji seneliai, kaip ir tėvai? O gal pakanka vienų?”

Nerija

Bendrauti su uošviais visada sudėtinga, tiek vyrams su žmonos tėvais, tiek moterims – su vyro tėvais. Galima tik pasidžiaugti, jei kai kuriose šeimose susiklosto tokie puikūs santykiai, kad marti su anyta bendrauja kaip draugės, o žentas su uošviais randa bendrą kalbą. Prisiminus lietuvių liaudies priežodį “Anyta – velnio pramanyta” ir gausius anekdotus apie uošvę ir žentą, galima daryti išvadą, jog dažniau vis dėlto bendraujant jaučiama įtampa.

Nenuostabu. Visiškai normalu, kad mama gimus kūdikiui yra jam pati svarbiausia, ir jai patinka tokia jaustis. Be to, ji vis dar svarbi ir darželinukui, ir pradinukui, va tik paauglystėje situacija šiek tiek keičiasi, karštai numylėtas sūnus ar dukra susiranda draugų, kurie svarbesni už mamą, ir mama pradeda jaustis nustumta į šoną. Gali būti, kad mama tapatinasi su savo dukra: dukra jai primena jos pačios jaunystę, atgyja neišsipildžiusios svajonės, norisi, kad dukra būtų laimingesnė, daugiau pasiektų ir geriau jaustųsi, nei jautėsi mama. Todėl norisi, kad ir dukros draugai bei būsimasis vyras būtų patys šauniausi, labiausiai ją mylintys, daugiausia pasiekę ir perspektyviausi... Turbūt jau aišku, kad taip aukštai užkeltą kartelę sunku pasiekti, taigi bet kuris dukros vaikinas, koks jis puikus bebūtų, neįtiks, nes mamos svajonės neretai esi visai nerealios.

Šiek tiek kitoks ryšys sieja motiną su sūnumi. Neretai mama būna nusivylusi savo pačios sutuoktiniu, nes jis neišpildė jos lūkesčių, buvo ne toks, kokio ji tikėjosi. Augantis sūnus tampa visos vyrų giminės atstovu, o taip pat tėčio pakaitalu, visos viltys sudedamos į jį: kad bus atrama mamai tada, kai jai sunku, kad ji turės su kuo pasikalbėti ir pasitarti. Sūnus – lyg geresnis, tobulesnis vyro “variantas”. Taigi galima įsivaizduoti, kokios pavyduliavimo kančios užplūsta tada, kai sūnus į namus atveda savo merginą... Mamai šiame trikampyje nebelieka vietos, o ji savo pozicijų taip lengvai nenori užleisti, todėl ir verda aistros... Primenančios meksikietiškus serialus ar mūsų lietuviškoms širdims artimesnius lietuvių autorių kūrinius: pavyzdžiui, Žemaitės “Marčią” ar I. Simonaitytės “Vilių Karalių”.

Žinoma, tai tik vienas iš galimų variantų. Nepamirškite, kad visose šeimose yra įvairių savo niuansų, pavyzdžiui, sudėtingi santykiai tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų konkurencija, kiekvieno šeimos nario asmeninė istorija, kuri turi įtakos bendravimui ir reakcijai į tai, kas aplinkui vyksta.

Visoje šioje jausmų raizgalynėje atsiranda naujas veikėjas – vaikas, uošviai tampa seneliais, marti ar žentas – tėvais, taigi lyg iš naujo peržiūrima, kokį vaidmenį kas atlieka. Iš tiesų neretai santykiai keičiasi: paprastai seneliai stipriai myli anūkus, tad nemylima marti ar žentas tampa mylimo anūko mama ar tėčiu, ir tokiu būdu galima pradėti jį toleruoti ir su juo bendrauti. Iš kitos pusės, tie nemalonūs uošviai tampa pačiais lipšniausiais žmonėmis pasaulyje, kai susitinka su anūkėliu, ir pamynę savo principus bei išdidumą, ima žarstyti patarimus apie vaikų priežiūrą, apipila dovanomis ir nesibodi pažiūrėti anūką, kad jo tėvai ištrūktų kur nors iš namų pabūti tik dviese.

Taigi pirmas dalykas, kuris pasikeičia šeimoje ir giminėje atsiradus vaikų – persiskirstoma vaidmenimis ir neretai šiek tiek pasikeičia tarpusavio santykiai. Kartais to “šiek tiek” ir tereikia, kad būtų imama bendrauti artimiau.

Kam anūkams reikalingi seneliai, jei jie turi tėvus? Pirmiausia – tai kitoks bendravimas ir kitokie santykiai, kurie praturtina vaikų požiūrį į pasaulį. Neretai tėvai skundžiasi, kad seneliai išlepina anūkus. Taip, tai tiesa, tačiau kartu anūkai gali aiškiau pajusti besąlygišką meilę, būti mylimi tiesiog todėl, kad jie tokie yra (tėvai neretai turi daugybę reikalavimų ir taisyklių, kurių vaikui reikia laikytis, kad tėtis ir mama nepyktų). Seneliai paprastai leidžia mažiau laiko su savo anūkais, nei tėvai, be to, jie daug ką gyvenime yra patyrę, taigi yra kantresni ir turi daugiau jėgų atsakinėti į šimtą kartų užduodamą klausimą “Kodėl?” ar kartu pavartyti šeimos nuotraukų albumus. Dažnai seneliai mažiau kreipia dėmesio į smulkmenas ir turi daugiau vidinės ramybės, kurią perteikia savo anūkams, nei nuolat skubantys ir daugybę darbų turintys tėvai.

Antra, kaip kiekvienas sutiktas žmogus gali su mumis pasidalinti skirtingais dalykais, taip ir seneliai. Jie turi savo profesijas, kurios gali būti kitokios, nei tėvų, savo vaikystės patirtis, taip besiskiriančias nuo mūsų išgyvenimų vaikystėje, savo meilės istorijas ir savo viso gyvenimo prisiminimus. Taigi iš jų anūkai gali sužinoti to, ko dėl įvairių priežasčių nepasakoja tėvai.

Be to, vaikai visada mokosi stebėdami, taigi jie stebi ir mūsų bendravimą su aplinkiniais žmonėmis, ir taip, kaip bendraujame su savo tėvais, jie vėliau bendraus su mumis. Atrodytų, tai banali tiesa, bet tai, ką išmokstame stebėdami, gali būti stipriau, nei protu sakomos “logiškos ir racionalios tiesos” – nes emocijos nugali protą ir jo išvedžiojimus. Taigi galime parodyti savo vaikams, kaip elgiamės konfliktų metu: ar atsitraukiame ir nebendraujame, ar garsiai baramės, pykstame, liejame ašaras, ar bandome susėdę rasti visiems priimtiną sprendimą.

Sunku keliais žodžiais atsakyti laiško autorei, kaip reikėtų elgtis: bendrauti su uošviais ar ir toliau ignoruoti juos. Iš laiško nelabai aišku, kas nutiko tarp vyro ir jo tėvų, kad jie nesimato, kokia vyro nuomonė apie galimybę vaikams bendrauti su seneliais. Jeigu nuspręstumėte, kad vis dėlto verta pamėginti atnaujinti ryšius ir vaikams leisti bent kartais pasimatyti ir su šiais seneliais – pabandykite kartu (iš pradžių – su vyru, vėliau – ir su uošviais) pakalbėti, kokių santykių norėtumėte ir kaip galėtumėte siekti tokio bendravimo, kuris visiems būtų tinkamas. Šiokia tokia taika, pasiekta kad ir kompromisų pagalba, paprastai kelia mažiau įtampos, nei šaltasis karas. Būtent taikos jūsų namuose ir norėčiau palinkėti.

 

Dar keletas patarimų, kaip palaikyti artimus senelių ir anūkų santykius:

1. Bendraukite.
Nesvarbu, ar seneliai gyvena arti, ar toli – stenkitės kuo dažniau su jais bendrauti. Ryšys su kūdikiu ar vaiku kuriamas nuolat matantis ir bendraujant, taigi kuo daugiau laiko seneliai praleis su anūku – tuo geriau. Galite pasikviesti savo tėvus ar uošvius, besiruošdami kūdikio gimimui: jie padės jums susitvarkyti, apsipirkti, išleis pasivaikščioti ar pasportuoti, taigi jūs jausitės žvalesnė ir turėsite daugiau galimybių pailsėti. Kai kuriose šalyse netgi yra susiklosčiusi tradicija, kad iškart po kūdikio gimimo gimdyvė su naujagimiu važiuoja pas savo motiną ir ten kurį laiką gyvena. Ja visapusiškai rūpinamasi, ruošiamas maistas, taigi jaunajai mamai nereikia dėl nieko sukti galvos, tik dėl savo kūdikio priežiūros. Tai didelė pagalba ryšio su kūdikiu kūrimui ir tiek mamos, tiek kūdikio prisitaikymui vienam prie kito. Be to, tokiu būdu ir seneliai gali padėti pasirūpinti kūdikiu, jei jis, pavyzdžiui, neramus. Galbūt jūs neturite tokios galimybės, tačiau pasikviesti senelius ar nuvažiuoti pas juos, kad jie retkarčiais pavežiotų anūkėlį ar anūkėlę lauke – tikrai įmanoma. Vaikui augant taip pat kvieskitės senelius ar nuvykite pas juos ne tik per šventes, bet ir be progos.

2. Išsiaiškinkite, dėl ko jūsų nuomonės nesutampa.
Gali būti, kad tėvai ar uošviai kažko nežino ar daro taip, kaip patys buvo įpratę. Prisiminkite, kad jie tikrai nelinki nieko bloga savo anūkui ir nori, kad būtų viskas kuo geriausia. Sprendimas būtų atvirai ir ramiai pasikalbėti. Kuo daugiau bendrausite, tuo daugiau neaiškumų gali kilti, taigi labai aiškiai apibrėžkite, kokių taisyklių reikia laikytis. Seneliai turėtų atsižvelgti į esminius dalykus, tokius, kaip vertybės ir nuostatos, o tėvai turėtų priimti tą faktą, kad kitose srityse gali būti nuomonių išsiskyrimų. Natūralu, kad seneliams sunkiau laikytis griežtų taisyklių, nes jiems labai norisi būti malonesniems ir labiau palepinti savo anūkus. Iš kitos pusės, seneliai prisimena tai, kaip augino savo pačių vaikus prieš daugelį metų, ir gali savo patarimus primygtinai siūlyti jums. Nepulkite iškart atmesti vien dėl to, kad tai pasiūlė jūsų tėvai ar uošviai, bet pabandykite įvertinti taip, lyg šį patarimą jums duotų draugė. Ar ir tokiu atveju jums jis atrodo netinkamas? Jeigu taip – tvirtai, bet be pykčio pasakykite, kad jūs galvojate kitaip. Jei tarp jūsų iškyla įtampa, geriausias sprendimas gali būti trumpam atsikvėpti vieniems nuo kitų, tačiau jei kalbama ne apie vaiko saugumą, o kitus dalykus – neverta vien dėl nuomonių išsiskyrimo nutraukti ir tarpusavio bendravimą. Kartais santykiai tarp kartų yra išties sudėtingi, bet dažniausiai situacija yra paprastesnė, nei gali atrodyti, ir vaikui augant tie “be galo svarbūs” klausimai gali pradėti atrodyti visiškai kitaip.

3. Būkite sąžiningi su savimi.
Vaiko ryšiai su seneliais palaikomi per tėvus, taigi labai svarbūs jūsų pačių santykiai su tėvais ir uošviais. Gali būti, kad, jums patiems turint vaikų, jūsų santykiai pasikeis, nes pradėsite suprasti tėvus ir vertinti juos iš naujo požiūrio taško. Jei jaučiate, kad kažkas “kliūva” ir santykiai niekaip nesiklosto, o norėtųsi, kad vaikai turėtų mylinčius ir rūpestingus senelius – metas išsiaiškinti, kokių nuoskaudų ir sunkių patirčių prikaupėte gyvenimo eigoje. Tam padės psichoterapeutas ar psichologas. Nebijokite kreiptis į specialistą: ten tikrai galima eiti ne tik su sunkiomis problemomis, bet ir tada, kai netenkina esamas gyvenimas ir norisi gyventi geriau ir kokybiškiau.

4. Būkite realistiški.
Galbūt norėtumėte, kad jūsų tėvai ar uošviai jums padėtų prižiūrėti vaikus kiekvieną savaitgalį, bet jie nori nuvažiuoti į kaimą ar sodą, neskubėdami susitvarkyti namus ar tiesiog neprisiimti įsipareigojimų, kurių negalės įgyvendinti. Taigi aptarkite, ko jūs norėtumėte ir ką seneliai gali pasiūlyti, kad nepervargtų. Galbūt jiems sunku prižiūrėti neramų kūdikį, bet po kelerių metų galės išsivežti savo anūką visam savaitgaliui į kaimą? Įvertinkite, kad senelių jėgos yra nebe tokios, kaip jūsų ar kokias jūs prisimenate iš savo vaikystės, taigi savo lūkesčius jums teks apriboti pagal senelių galimybes.

5. Pasiruoškite netikėtumams.
Daugelis dabartinių senelių (vyrų) mažai užsiimdavo su vaikais, nes tai būdavo jų žmonų pareiga. Taigi jie gali nežinoti, ką daryti su anūkais. Jei taip yra ir jūsų šeimoje – leiskite seneliui kurį laiką tiesiog stebėti, ką su vaikais veikia tėtis. Gali būti, kad netikėtai išgirsite, kaip senelis anūkui sako, kad jį myli, nors niekad to nebuvo ištaręs savo paties vaikams.

 

Parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė