Kaip skirtingo amžiaus vaikai suvokia mirtį

Vaikai ir paaugliai bręsta skirtingu greičiu, o jų mirties suvokimas ir atsakas į ją, jų sielvartavimas labiau priklauso nuo gyvenimo patirties, nei nuo chronologinio amžiaus. Todėl čia pateikiamos amžiaus kategorijos nurodomos tik kaip gairės: svarbu atsižvelgti į tai, kad reakcijos gali būti skirtingos ir pasireikšti skirtingame amžiuje.

 

Jaunesni kaip 2 metų vaikai

* Nors kūdikiai dar toli gražu nekalba, pastebima, kad jie reaguoja į šeimos narių išgyvenamus jausmus. Taip pat kūdikių emocinei būklei turi reikšmės, jeigu dingsta jiems reikšmingas žmogus, rūpinęsis kasdieniais jų poreikiais (dažniausiai tai yra mama).

* Vyresni kaip 1 metų vaikai iš esmės gali suprasti, kas yra mirtis, matydami kritusį paukštį ar negyvą vabzdį, tačiau paprastai jie nesupranta mirties reikšmės, to, kad kritęs paukštis nieko nebejaučia ar kad niekada nebeprisikels.

 

2-5 metų vaikai

* Linkę viską suprasti paraidžiui, todėl svarbu vengti jiems aiškinti apie mirtį tokiomis frazėmis, kaip “išėjo” arba “užmigo”, nes tai gali sukelti nesusipratimų ir painiavos.

* Dažnai priešinasi tokioms abstrakčioms sąvokoms, kaip “amžinai”: vaikams sunku suvokti, kad mirtis yra negrįžtama. Dėl tokio riboto suvokimo gali atrodyti, kad jie menkai reaguoja, sužinoję apie mirtį. Kai kurie vaikai tikisi, kad miręs žmogus vėl pasirodys: “Ar mes dabar iškasime senelį?”

* Šio amžiaus vaikams gali reikėti daugybės pakartotinių paaiškinimų apie tai, kas įvyko. Jų mąstymas labai egocentriškas. Taip pat jiems būdingas maginis mąstymas, todėl jie gali nuspręsti, kad mirtį sukėlė kažkas, ką jie pasakė ar padarė.

* Būdingas fantazavimas, todėl, jeigu jiems niekas nepaaiškins, kas įvyko, gali įsivaizduoti kažką labiau gąsdinančio, nei yra iš tikrųjų.

 

5-8 metų vaikai

* Dauguma 5 metų amžiaus vaikų suvokia, kad mirę žmonės skiriasi nuo gyvųjų, kad jie nejaučia, negali girdėti, matyti, užuosti ar kalbėti ir kad jiems nereikia valgyti ar gerti.

* Apie septintuosius metus dauguma vaikų įsisąmonina, kad mirtis yra negrįžtama ir numirti gali kiekvienas. Su tuo susijęs galimas atsiskyrimo nerimas. Jie sugeba tiksliau išreikšti savo mintis ir jausmus, bet gali juos slėpti, o išoriškai atrodyti abejingi.

* Šio amžiaus vaikai gali labai domėtis su mirtimi susijusiais ritualais ir jais žavėtis.

* Gali žiūrėti į mirtį kaip į žmogų, kuris ateina “tavęs pasiimti” arba “pagauna tave”, jei tau nepasisekė.

* Būtina vaikams suteikti galimybę uždavinėti klausimus ir duoti jiems kuo daugiau informacijos: tiek, kiek tik jie sugeba suprasti.

 

8-12 metų vaikai

* Šiame amžiaus tarpsnyje vaiko supratimas apie mirtį beveik atitinka suaugusiojo supratimą, nors gali būti sunku suvokti abstrakčias sąvokas.

* Ima giliau suvokti mirties negrįžtamumą ir tai, kad patys taip pat kada nors numirs. Supranta, kad mirtis yra galutinė, universali ir neišvengiama gyvenimo dalis. Tai suvokę gali tapti baimingi ir jaustis nesaugūs, kadangi labiau suvokia savo pačių būsimos mirties galimybę.

* Išlieka noras sužinoti visas detales, gali uždavinėti labai specifinius klausimus.

 

Paaugliai

* Gedėjimą gali papildyti paauglystei būdingos kovos, kai paaugliui sunku paprašyti pagalbos ir norisi parodyti pasauliui, kad yra nepriklausomas.

* Dažnai paaugliai turi savo pačių tikėjimą ir stipriai įsitvirtinusius vaizdus apie mirtį ir gali abejoti aplinkinių tikėjimu bei paaiškinimais.

* Susidūrimas su mirtimi sustiprina nerimą dėl ateities, todėl paaugliai gali pradėti mąstyti apie gyvenimo prasmę ir pasinerti į depresiją.

* Gali smulkiai kalbėti apie mirtį, bet retai su artimiausiais šeimos nariais.

* Žinojimą apie savo pačių ir artimų žmonių mirtingumą gali bandyti įveikti rizikingai elgdamiesi.

* Jiems būtina žinoti, kad jums jie vis dar rūpi, nors patys taip pat gedite.


Pagal Ann Chalmers, Child Bereavement Charity (www.childbereavement.org.uk) parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė