Kai pykstame ant vaikų...

Tie maži Dievo kūrinėliai, kurie miegantys atrodo kaip angeliukai, neretai gali sukelti baisius galvos skausmus, pertempti mūsų nervus ir raumenis ir iškrauti visus emocinius resursus. Tačiau yra vienas dalykas, kurio net patys energingiausi ar labiausiai užsispyrę vaikai negali padaryti. Jie iš tikrųjų... negali mūsų supykdyti.

Iš tiesų mūsų vaikai gali mus priversti jaustis blogais tėvais. Tačiau tik atrodo, kad jie priverčia pykti: pyktis atsiranda tada, kai mūsų jautimasis blogais tėvais pereina į jausmą, kad pralaimėjome. Didžioji dalis pykčio, kurią jaučiame savo vaikams ir kurio vedami juos baudžiame, atsiranda todėl, kad mums primenama, jog kartais esame nevykę tėvai.

 

Ko nors nežinoti yra paskatinimas mokytis

Kol nežinome, kaip ką nors padaryti, mes to nemokame ir jaučiamės nevykėliai. Šio nemalonaus jausmo skatinami norime išmokti ir sužinoti, kaip susidoroti su užduotimi. Kai jausmas, kad esame nemokšos ir nevykėliai, pasikeičia į jausmą, kad sugebame ir galime – tai vienas iš didžiausių gyvenimo malonumų. Tai galima pritaikyti visiems svarbiems dalykams, kurių išmokstame: pradedant skaitymu ir rašymu, baigiant kokiu nors sportu, vairavimu ir netgi... mylėjimusi.

Tačiau nedaug kur jautimasis nevykėliu yra svarbesnis, nei tėvystėje. Nei vienas vaikas negimsta kartu su instrukcija, ir visi vaikai yra skirtingi bei unikalūs. Nevykėliais imame jaustis tada, kai nepasiteisina mūsų išankstinės nuomonės apie tai, ko vaikams reikia arba ką jie turėtų mėgti ar kaip turėtų reaguoti. Vienintelis dalykas, kuris sušvelnina mūsų, kaip tėvų, nevykėliškumo jausmą, yra dėmesio sutelkimas į kiekvieno vaiko individualius poreikius, kurie gali skirtis nuo mūsų idėjų ir jausmų. Kai suvokiame, jog kažko nesuprantame, galime leisti, kad vaiko poreikiai išmokytų mus būti gerais tėvais būtent šiam vaikui. Pyktis atsiranda tada, kai kaltiname vaikus dėl to, kad jie mus verčia jaustis nevykėliais. Tačiau vaikai nėra atsakingi už mūsų jausmus ir nėra mums kylančių emocijų šaltinis.

Nors taip kartas nuo karto jaučiasi visi tėvai, neteisingas jausmų suvokimas ir aiškinimas gali turėtų tragiškų pasekmių. Pavyzdžiui, verkiantis kūdikis kai kuriems žmonėms yra ne signalas apie vaiko poreikius, bet požymis, kad tėvai yra apgailėtini nevykėliai. Nesugebėjimas nuraminti sudirgusį kūdikį ar bent jau nutildyti jį yra pagrindinė prievartos prieš vaikus, sukrėsto kūdikio sindromo ir kūdikių nužudymų priežastis.

 

Kodėl pyktis yra problema

Kai jaučiame grėsmę sau – automatiškai kyla pyktis, kuris yra pati galingiausia iš visų emocijų. Tai vienintelė emocija, kuri suaktyvina kiekvieną kūno raumenų grupę ir organą. Pyktis skirtas tam, kad galėtume instinktyviai, negalvodami kovoti su priešu arba nuo jo pabėgti. Kadaise tai apsaugojo mus nuo plėšrūnų, tačiau šiais laikais tai nėra aktualu. Juk mūsų vaikai nėra plėšrūnai. Kai sprendžiant kasdienes šeimos gyvenimo problemas kyla toks pat atsakas, kaip užpuolus plėšrūnui – tai panašu į lempos gesinimą, paleidžiant į ją akmenį, arba kompiuterio taisymą, užvažiuojant ant jo tanku.

Galite paklausti: nejau yra tokių kvailių, kurie, norėdami užgesinti lempą, sviedžia į ją akmenį? Pykdami mes visi tampame tokie kvailiai. Pyktis neturi nieko bendra su protu; jis yra susijęs su tuo, kokie pažeidžiami mes jaučiamės. Psichologinis pažeidžiamumas didele dalimi priklauso nuo to, kiek jūs jaučiatės stiprūs ar silpni viduje. Kai tikroji savivertė (priešingai išoriškai matomam ir kitiems rodomam išpūstam ego) yra žema, jus sudirginti ar supykdyti gali bet kas. Kai savivertė yra aukšta, įžeidimai ir gyvenimo išbandymai nurieda nuo jūsų kaip vanduo nuo žąsies.

Pavyzdžiui, jeigu jums buvo sunki diena, jaučiatės šiek tiek kalti ir šiek tiek nevykėliai, ar tiesiog jums atrodo, kad su jumis nesiskaito ar nuvertina, gali būti, kad, parėję namo ir radę po visus namus išmėtytus vaikų batus, jūs imsite šaukti ir bartis: “Kokie jūs bjaurūs vaikai, savanaudiški, negalvojantys apie kitus ir tinginiai!”

Vėlgi, jeigu jums buvo sėkminga diena, jūs gerai jaučiatės ir parėję į namus pamatote tuos pačius batus – sureaguosite visai kitaip: “Ai, čia greičiausiai Jonuko darbas”.

Reakcijos į vaikų elgesį skirtumas glūdi tik jumyse ir visiškai priklauso nuo to, kaip jūs jaučiatės viduje. Pirmuoju atveju vaiko elgesys lyg dar labiau sumažina jūsų pažeistą savivertę, ir supykę jūs norite jį už tai nubausti. Antruoju atveju vaiko elgesys nesumažina jūsų savo svarbos, vertės, galios ar buvimo mylimam jausmų, todėl pykti nėra reikalo. Jums nereikia plaktuko, kad išspręstumėte vidury kambario besivoliojančių batų problemą. Tačiau reikia išspręsti problemą, kaip vaiką išmokyti elgtis. To nepadarysite, jeigu jį žeminsite ar gąsdinsite savo pykčiu. Vaiko reakcija į pažeminimą ir baimę bus tokia pati, kaip ir jūsų: nesugebėjimas pamatyti situacijos kito žmogaus akimis, visa apimantis noras kaltinti ir impulsas keršyti ar bausti. Pyktis ateina su dviem postūmiais: vengti (bėgti) arba pulti (kovoti). Kaip jūs manote, ar vengimas arba puolimas padės išspręsti problemas šeimoje?

 

Vaikų pykčio reguliavimas

Vaikai mokosi reguliuoti pyktį ne iš to, ką jiems sakote. Jie mokosi stebėdami jus. Iš tiesų visi žinduoliai mokosi proceso, vadinamo modeliavimu, metu, kai jaunikliai imituoja suaugusiuosius.

Nors vaikų intelektinė branda yra gerokai atsilikusi nuo suaugusiųjų, jie išgyvena pyktį dėl tų pačių priežasčių, kaip ir suaugę, daugiausia gindami savo vertę nuo laikino pažeminimo skausmo. Pykčio momentu tiek vaikai, tiek suaugusieji jaučiasi blogai ir nuvertinti.

Vaikai turi išmokti atstatyti savo vertės jausmą streso metu. Tai reiškia palaikyti savo vertę tada, kai kitas įskaudina ar suerzina – tai padeda sulaikyti impulsą keršyti supykus. Šio neįkainojamo gyvenimo įgūdžio jie gali išmokti tik stebėdami savo tėvus.

 

Pagal www.psychologytoday.com parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė